Pasiutligė

https://www.vetary.com/dog/condition/rabies
Prieš beveik dvejus metus, vieną gražų lapkričio vakarą, kartu su vaikinu buvome nuvykę pasivaikščioti prie Verkių rūmų. Priėję prie šlaito išgirdome gailų kačiuko kniaukimą. Aš tiesiog negalėjau jo palikti tenais – artėja šalčiai, o kniaukimas garsiai vilnija po Neries pakrantę. Ką gi, įtikinusi vaikiną, sėdame į mašiną ir nusileidžiame prie Neries. Ten pamatėme, kad nebuvome vieninteliai susirūpinę graudžiu kačiuko likimu. Keliolika minučių klausėmės, iš kurios vietos
sklinda miauksėjimas, kol galiausiai supratome, kad kačiukas įlindęs į žoles prie pat upės. Tamsu, surasti jį gana sunku, tačiau tai mums pavyko. Bet ką daryti
toliau? Kaip jį sugauti tarp tų žolių? Aš laikau telefoną su įjungtu žibintuvėlių, vaikinas bando lįsti tarp žolių ir paimti kačiuką. Jis lenda gilyn į žoles. Galiausiai kačiukas visgi atsiduria vaikino rankose, tačiau kačiukas nesuprato, kad jam norime padėti – pradėjo gintis, kandžiotis ir draskytis. Vaikinas perduoda kačiuką man, bet aš jo išlaikyti nesugebėjau – kelis įdrėskimus gavau ir pati. Kačiukas pabėgo ir toliau pradėjo gailiai miauksėti, o mes keliavome tiesiai į ligoninės priimamąjį. Kol kalbėjausi su mane priėmusiu rezidentu, prisiminiau, kad mikroorganizmų genetikos paskaitai turiu paruošti prezentaciją laisva tema. O kodėl gi tai negalėtų būti pasiutligė? Tai yra istorija, kodėl įrašas apie pasiutligę atsiduria „Asmeniniame“ skyrelyje.

http://peterandmorrisonrabies.weebly.com/
Pasiutligė – ūminė centrinės nervų sistemos infekcija. Pasiutligę sukeliantis virusas priklauso rabdovirusų šeimai, kuriai priklauso apie 100 lazdelės formos virusų. Rabdovirusų šeimos virusai infekuoja tiek bestuburius, tiek stuburinius gyvūnus bei augalus. Žmones infekuoja Lyssavirus (kuriai priklauso pasiutligės virusas) ir Vesiculovirus gentims priklausantys virusai. Pasiutligės viruso dydis yra apie 60 nm x 80 nm. Virusą sudaro nukleokapsidė, kurioje yra viruso genomas (-) RNR, ir išorinis vokas – lipidinis bisluoksnis, apgaubtas transmembraninių glikoproteininių spyglių.
Viruso genomas koduoja penkis baltymus. L (transkriptazė), N (nukleobaltymas) ir NS (su transkriptaze susijęs) baltymai kartu su virusine RNR sudaro nukleokapsidę. Šis kompleksas infektuotų neuronų ląstelių citoplazmoje agreguoja ir formuoja Negri kūnelius – tai histopatologinis pasiutligės infekcijos požymis. M (matriksas) ir G (glikoproteinas) baltymai susiję lipidiniu viruso voku. G baltymas formuoja išsikišimus, kurie apdengia išorinę viruso voko pusę ir yra vienintelis viruso baltymas, kuris skatina antikūnų gamybą.

Pasiutligės viruso replikacija yra panaši į kitų neigiamos RNR virusų. Virusas prisitvirtina prie šeimininko ląstelių membranų per G baltymą, pinocitozės būdu patenka į ląstelės citoplazmą, kurioje išlaisvinama nukleokapsidė (nuimamas vokas). Tada nuo viriono RNR priklausoma RNR polimerazė pradeda penkių iRNR ((+) RNR) transkripciją, o vėliau kiekviena iRNR yra transliuojama į individualų viruso baltymą. Kai viruso baltymai yra susintetinami, genominės viruso RNR replikacija yra tęsiama iki galo, gaunama (+) RNR grandinė, kuri yra šablonas (-)RNR grandinės gamybai. Susintetinta (-) RNR išeidama iš ląstelės apsigaubia lipidiniu voku ir gali infekuoti kitas šeimininko ląsteles.


Pasiutligės virusas dažniausiai perduodamas per infekuoto žinduolio įkandimą. Pagrindiniai gyvūnai, nešiojantys pasiutligę yra: lapės, barsukai, šikšnosparniai, skunkai. Šie gali užkrėsti kitus gyvūnus, o jie savo ruožtu ir žmones. Virusas gali arba tiesiogiai patekti į periferinę nervų sistemą, arba patekęs į organizmą visą inkubacinį laikotarpį daugintis raumeniniame audinyje, likdamas toje vietoje, ar netoli, ir tik tada patekti į nervinę sistemą. Virusas į periferinę nervų sistemą patenka per nervų ir raumenų jungtis ir greitai pereina į centrinę nervų sistemą. Dažniausia šiuo metu atsiranda pirmieji simptomai. Tada virusas plinta ir į kitus audinius ir organus, pavyzdžiui, seilių liaukas.

Pasiutligė yra žinoma daugiau nei 4000 metų. Šiandien ji yra paplitusi beveik visose šalyse. Didžiausia rizika užsikrėsti pasiutlige yra beveik visoje Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. JAV ir Europoje vietinių gyvūnų pasiutligė yra smarkiai kontroliuojama, ypač XX-ojo amžiaus viduryje, ir šiuo metu skaičiuojama, kad yra mažiau nei 10% užsikrėtusių gyvūnų.

http://www.who.int/rabies/en/
Žmonių pasiutligė beveik visada siejama su įkandimu (bet koks dantų įsiskverbimas į odą). Užsikrėtimai ne per įkandimą (atvirų žaizdų ar įbrėžimų laižymas, viruso įkvėpimas) retai sutinkami žmonių atveju. JAV 1950-1980 metais tik 3% (5 iš 154) pacientų užsikrėtė pasiutlige ne per įkandimą. Iš šių atvejų, keturi įkvėpė pasiutligės virusą – du jų buvo olų tyrėjai, o kitu du – tiriamosios laboratorijos darbuotojai, o penktasis buvo ragenos recipientas (nebuvo žinoma, jog donoras užsikrėtęs pasiutlige).

Pasiutligės eigą galima išskirti į penkias stadijas:
  • Inkubacinis laikotarpis – dažniausiai trunka 30-90 dienų, bet varijuoja nuo 5 dienų iki 2 metų po viruso patekimo į organizmą. Jo trukmė yra įvairiausia iš visų ūminių infekcijų. Vaikams ir pacientams, kuriems įkando netoli centrinės nervų sistemos (pvz., į galvą, kaklą) inkubacinis laikotarpis būna trumpesnis. 
  • Prodrominiai simptomai – pirmųjų simptomų stadija. Ji trunka 2-10 dienų. Šie simptomai dažniausiai būna nespecifiniai, būdingi daugumai virusinių infekcijų: bendras negalavimas, karščiavimas, nuovargis, pykinimas, galvos skausmai, kosulys, viduriavimas, vėmimas ir kiti. Taip pat gali prasidėti šviesos baimė, košmarai, depresija, nemiga ir kt., kas siejama su encefalitu (galvos smegenų uždegimas), psichiatriniais sutrikimais ar smegenų pažeidimais. 
  • Ūmus neurologinis periodas – prasideda su aiškiomis centrinės nervų sistemos disfunkcijomis. Šioje stadijoje galima nusakyti, kokiu pasiutligės tipu serga pacientas – encefalitas su susijaudinimu yra klasikinė pasiutligės forma, pasireiškianti vandens baime, oro judėjimo baime, gerklų spazmais. Paralyžinė pasiutligės forma pasireiškia progresuojančiu raumenų silpnumu be galvos smegenų pažeidimo požymių. Karščiavimas, traukuliai, hiperventiliacija ir padidėjęs jautrumas būdingi abejoms pasiutligės formoms. Ūmus neurologinis periodas trunka apie savaitę. Šio periodo pabaigoje gali prasidėti nereguliarus ir skubus kvėpavimas, po kurių seka paralyžius ir koma. 
  • Koma – trukmė priklauso nuo to, kaip prižiūrimas pacientas. Gali trukti kelias dienas, savaites ar net ilgiau. 
  • Mirtis – nors ir gyvybinių procesų palaikymas pratęsia paciento gyvenimo trukmę, tai retai paveikia ligos baigtį. Visgi yra žinomi mažiausiai septyni žmonių išgijimo atvejai (šiuo metu gali jų būti ir daugiau).

Tačiau nereikia išsigąsti. Europoje (o taip pat ir kitose išsivysčiusiose pasaulio dalyse) mirtys nuo pasiutligės užfiksuojamos retai. Ir tam reikia dėkoti (antiskiepininkai užsidenkit akis) skiepams. Aktyvus ne tik naminių, bet ir laukinių gyvūnų skiepijimas (vakcinos išmėtomos miškuose ir kitose vietose kartu su maistu) sumažino sergančių gyvūnų skaičių iki minimalaus. Taip pat siūloma skiepytis visiems asmenims, turėjusiems kontaktą su laukiniais ar neprižiūrimais gyvūnais (net jei nėra akivaizdžių požymių, kad gyvūnas pasiutęs) – juk geriau būti ramiam, kad tikrai nesusirgsi (tarp laiku gavusių skiepų asmenų neužfiksuotas nei vienas ligos atvejis), nei vėliau gailėtis. Profilaktiškai siūloma skiepytis asmenims, dirbantiems su gyvūnais ar laukinėje gamtoje: veterinarai, gyvūnų prieglaudų darbuotojai, taip pat žmonėms, vykstantiems į regionus, kuriose pasiutligė yra vis dar stipriai išplitusi. Taigi yra dviejų tipų žmonių vakcinacijos:
  • Profilaktika po poveikio – skiepijami žmonės, kuriems įkando ar turėjo kitokį kontaktą su potencialiai užsikrėtusiu gyvūnų. Skiepų kursas – penkios dozės per mėnesio laikotarpį: geriausia, kad pirmasis būtų suleistas per 24 val. po kontakto, tada antrasis trečiąją dieną, vėliau septintąją, keturioliktąją ir trisdešimtąją (tikslias datas, kuriomis reikia ateiti pasiskiepyti, surašo gydymo įstaigos darbuotojai). Taip pat suleidžiamas ir skiepas nuo stabligės. Gali būti jaučiami šie šalutiniai poveikiai: vietos paraudimas, galvos svaigimas, nedidelis karščiavimas, silpnumas, pykinimas ir t.t. Jeigu gyvūną galima stebėti, tai nepasireiškus pasiutligės simptomams, skiepai gali būti nutraukti po trečios dozės. 
  • Profilaktika prieš poveikį – paskiepijami žmonės, turintys nuolatinį kontaktą su gyvūnais ar vykstantys į rizikos zonos regionus. Tada jei įkanda potencialiai pasiutlige užsikrėtęs gyvūnas, skiriamas trumpesnis skiepų kursas.
Nors ir Lietuva patenka į regioną, kuriame užsikrėtusių laukinių gyvūnų yra nedaug, reikia nepamiršti, kad turime tokius kaimynus kaip Baltarusiją ir Rusiją, kurie pasiutligės kontrolei skiria ženkliai mažiau dėmesio. Laukiniams gyvūnams valstybių sienos nerūpi. Tiesa ta, kad Lietuva dėl sumažėjusio pasiutusių gyvūnų skaičiaus, galėtų nebesirūpinti laukinių gyvūnų vakcinacija, tačiau dėl įvardytos priežastis, pasienio ruožuose vis dar vykdoma laukinių gyvūnų vakcinacija.

O pradžioje pateiktos istorijos moralas: jeigu jau sugalvojote gelbėti lauke atsidūrusį katinėlį, kuris pats nepriėjo prie jūsų, apsirūpinkite būtinomis priemonėmis – turėkite maisto, kad jį prisiviliotumėte, storas pirštines, kurios jus apsaugotų, jei kačiukas nesuprastų, kad norite jam padėti arba tiesiog iškvieskite profesionalus, kurie ne tik turės reikiamas priemones, bet jau bus susidūrę su panašiomis situacijomis. O svarbiausiai, jei atsitiktų panašiai kaip ir mums, nuvykite pasiskiepyti.
P.S. bejėgiai kačiukai neretai ne tokie ir bejėgiai - to išmoko ir į panašią situaciją papuolusi bei prieš tai iš mūsų besijuokusi draugė :D

http://homepage.usask.ca/~vim458/virology/studpages2010/rabies/
Sekit ir dalinkitės. Nauji įrašai kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį. Iki kito susitikimo :)

chekas

Informacijos šaltiniai:
  • http://www.ulac.lt/ligos/P/pasiutlige
  • https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK8618/
  • https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmedhealth/PMHT0011927/?report=details

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Follow by Email