Ląstelinis kvėpavimas. Krebso ciklas

https://biochemicalminds.wordpress.com/tag/biochemistry/

Po glikolizės gliukozės molekulė yra suskaidyta į piruvo rūgštį, kuri gali būti perduodama į kitą angliavandenių skaidymo žingsnį – fermentaciją arba ląstelinį kvėpavimą. Ląstelinis kvėpavimas ATP gamybos procesas, kurio metu molekulės yra oksiduojamos ir galutinis elektronų akceptorius beveik visada būna neorganinė molekulė. Esminė ląstelinio kvėpavimo dalis – elektronų pernašos grandinė. 

Yra du ląstelinio kvėpavimo tipai, priklausomai nuo to, ar organizmas yra aerobas (naudoja deguonį), ar anaerobas (deguonies nenaudoja, jis jam gali būti mirtinas). Aerobinio kvėpavimo metu paskutinis elektronų akceptorius yra deguonis (O2), o anaerobinio kvėpavimo metu paskutiniu elektronų akceptoriumi būna kita neorganinė molekulė (retai organinė molekulė). 

Įdomioji biologija: erkinio encefalito virusas

http://www.delfi.lt/temos/erkinis-encefalitas/

Iki vasaros liko jau visai nebe daug. Tikimės, kad galėsime džiaugtis šiltomis vasaros dienomis, o kartu ir pramogomis lauke. Tačiau pramogaujant reikia neužsimiršti, kad gamtoje esame ne vieni ir joje slypi ne tik pramogos. Apie erkinį encefalitą ir šios ligos sukeliamą siaubą girdime dažnai, bet apie ligos sukėlėją ir jo plitimą informacijos gauname mažai. Taigi šį kartą „Įdomiosios biologijos“ skyrelis skiriamas erkinio encefalito virusui (ir taip, kitą kartą susipažinsime su Laimo ligos sukėlėju).

Erkinis encefalitas (EE) – arbovirusinė (RNR virusai), klasikinė gamtinė židininė infekcija, sukeliama erkinio encefalito virusų (EEV), kuriuos perneša erkės. EE yra viena iš svarbiausių virusinių žmogaus centrinės nervų sistemos infekcijų, kuriai būdingi liekamieji reiškiniai, kartais sukeliantys neįgalumą. Specifinio gydymo EE nėra, todėl vienintelė efektyvi profilaktinė priemonė yra skiepai.

Glikolizės alternatyvos


https://www.quora.com/What-is-the-difference-between-the-oxidative-and-non-oxidative-phases-of-the-pentose-phosphate-pathway

Jau aprašyta glikolizė yra dažniausias angliavandenių skaidymo pradžios etapas. Tačiau nemažai bakterijų, kartu su glikolize, naudoja ir kitus gliukozės oksidacijos kelius. Dažniausios alternatyvos glikolizei – pentozių fosfato kelias ir Entner-Doudoroff kelias. 

Pentozių fosfatų kelias.

Pentozių fosfatų kelias (dar vadinamas tiesioginiu angliavandenių skaidymu) vyksta kartu su glikolize. Šio kelio metu gliukozė yra skaidoma į penkis anglies atomus turinčias cukraus molekules – ribozės-5-fosfatus (pentozes). Gautos pentozės vėliau yra panaudojamos nukleorūgščių, gliukozės (fotosintezės metu iš CO2) ir tam tikrų aminorūgščių sintezei. Šio kelio metu susidaro tik viena ATP molekulė, tačiau šis kelias aprūpina ląstelę redukuotu kofermentu NADPH (glikolizės metus susidaro NADH). Pentozių fosafatų kelią naudoja tokios bakterijos kaip Bacillus subtilis, E. coli, Leuconostoc mesenteroides, Enterococcus faecalis ir kitos.

Mokslo naujienos: atsparumo antibiotikams ištakos

https://www.sciencedaily.com/releases/2017/05/170511142012.htm

Mano pastaba prieš skaitant įrašą. Netaisyklingas antibiotikų vartojimas vis dar lieka viena pagrindinių atsparumo antibiotikams išsivystymui. Čia aprašoma, kodėl būtent enterokokai išsivystė tokie atsparūs.

Pagal neseniai MIT ir Harvard atliktą tyrimą, „superbugs“ (neteko girdėti jokio panašaus lietuviško atitikmens, antibiotikams ypač atsparios bakterijos) lyderiai enterokokai kilo iš prieš 450 milijonus metų buvusio protėvio (maždaug šiuo metu pirmieji gyvūnai išlipo į sausumą). Tyrimo tikslas yra suprasti šių patogenų kurie tapo beveik nesunaikinami hospitalinių infekcijų lyderiai, evoliucinę istoriją.

Atsparumas antibiotikams yra labiausiai susirūpinimą kelianti visuomenės sveikatos problema pasaulyje. Kai kurie mikrobai („superbugs“) yra atsparūs beveik visiems antibiotikams. Tai ypatingai kelia susirūpinimą ligoninėse, kur apie 5 procentus hospitalizuotų pacientų susidurs su šiomis infekcijomis. Kadangi šiuo metu mokslininkai visame pasaulyje stengiasi surasti šios problemos sprendimo būdą, antibiotikų atsparumo ištakos ir evoliucija gali duoti naudingų žinių tolimesniems tyrimams.

Glikolizė

http://www.keywordsuggests.com/tywJUkOGFQlduY9VhBk3IYYz6TCJdKR4dZBiiqtjmT8/

Glikolizė – gliukozės oksidacija į piruvo rūgštį. Ši reakcija dažniausiai yra pirmoji angliavandenių katabolizmo stadija. Dauguma mikroorganizmų naudoja šį kelią. Taip pat šį kelią naudoja beveik visos gyvosios ląstelės.

Glikolizė kitaip vadinama Embden-Meyerhof keliu. Žodis glikolizė reiškia cukraus skaidymas. Glikolizės metu fermentai suskaido gliukozę, cukraus molekulę, turinčią šešis anglie atomus, į dvi tris anglies atomus turinčias cukraus molekules. Šios susidariusios cukraus molekulės yra oksiduojamos, atpalaiduojama energija, o jų atomai yra pertvarkomi į dvi piruvo rūgšties molekules. Glikolizės metu NAD+ yra redukuojamas į NADH ir pagaminamos dvi ATP molekulės, atlikus substratinį fosforilinimą. Glikolizei vykti nereikia deguonies, ji gali vykti tiek kai aplinkoje yra deguonies, tiek kai deguonies nėra. Šis kelias yra dešimties reakcijų eiga ir kiekvieną reakciją katalizuoja skirtingas fermentas. 

Angliavandenių katabolizmas

http://dailyburn.com/life/health/sugar-bad-for-you-health-effects/

Dauguma mikroorganizmų oksiduoja angliavandenius kaip pirminį energijos šaltinį. Angliavandenių katabolizmas (angliavandenių skaidymas) yra svarbus ląstelės metabolizmo etapas, kurios metu yra generuojama energija. Gliukozė yra pagrindinis mikroorganizmų naudojamas energijos šaltinis. Mikroorganizmai energijos gavimui taip pat geba skaidyti įvarius lipidus bei baltymus, bet apie tai vėliau. 

Kad iš gliukozės gautų energijos, mikroorganizmai atlieka du procesus: ląstelinį kvėpavimą arba fermentaciją. Tiek ląstelinis kvėpavimas, tiek fermentacija, dažniausiai prasideda tuo pačiu žingsniu – glikolize, tačiau tolimesnis kelias skiriasi. Prieš aptariant glikolizę, ląstelinį kvėpavimą ir fermentaciją detaliau, peržvelkime pačius procesus trumpai.

https://www.pinterest.com/pin/88031367695700444/

"Formulė-1"

https://uk.pinterest.com/pin/467107792582420384/
Atėjo metas mano „Asmeninio“ skyrelio įrašui. Šį kartą jis visiškai nesusijęs su mikrobiologija, tačiau susijęs su mano viena didžiausių aistrų – „Formulė-1“.

Turbūt nedaugelis pagalvotumėt, kad tokia mergina kaip aš galėtų būti F1 fanė. Ir F1 žiūriu net ne dėl to, kad man lenktynininkai yra gražūs. Aš greičiau išvardinčiau 20 pasaulio F1 čempionų pavardes nei visų 20 aminorūgščių pavadinimus (ir net suabejojau, ar išvis man pavyktų išvardinti visas 20 aminorūgščių), o kiekvienas F1 savaitgalis man yra šventas. Lenktynes praleidžiu tik išimtinais atvejais, o jei nepavyksta jų pažiūrėti tiesiogiai, nesijungiu facebook‘o ar naujienų portalų tol, kol nepasižiūriu lenktynių pati. Ir tai visiškai tiesa. Mano šeima jau pratus, kad turi derintis prie lenktynių savaitgalio tvarkaraščio, o kartais viešose vietose ar svečiuose tenka prašyti, kad leistų įsijungti lenktynes.

Metaboliniai keliai

http://biochemicalpathwayswallchart.blogspot.lt/2010/10/roche-biochemical-pathways-wall-chart.html
Ne, ne, aš niekur nedingau :D Dėl nenumatytų priežasčių pirmadienį nepavyko parašyti įrašo. Šį kartą pereisime prie tikrojo metabolizmo - pradėsime kalbėti apie metabolinius kelius.

Organizmai atpalaiduoja ir kaupia energiją ne vienu pliūpsniu, o per kontroliuojamų reakcijų eigą. Jei visa energija būtų išleista vienu metu, kaip didelis kiekis šilumos, tai ji negalėtų būti panaudota cheminių reakcijų vyksmui ir apskritai pažeistų pačią ląstelę. Kad organizmai iš cheminių dalelių išgautų energiją ir ją kauptų cheminiu pavidalu, jie perduoda elektronus nuo vienų dalelių kitoms per seriją oksidacijos-redukcijos reakcijų.

Ląstelėje vykstančių fermentų katalizuojamų cheminių reakcijų seka vadinama metaboliniu keliu. Čia matote hipotetinį metabolinį kelią, kai iš medžiagos A per 5 reakcijas gaunamas produktas F.

Follow by Email